Šis žmogus meile pirčiai užkrėtė ne vieną, o dažnas nuolatinis pirties lankytojas stengiasi derinti savo apsilankymus su jo darbo grafiku. Kalbiname pamažu gyva legenda tampantį „Atostogų parko“ profesionalų pirtininką Eduardą Mišeikį apie meilę pirčiai, dambrelių kolekciją ir paties rankomis gamintą gintaro kryžių, dovanotą pačiam Popiežiui.
Eduardai, esate neeilinis žmogus, įkvepiantis aplinkinius ramybe, tolerancija ir meile pirčiai. Kaip pats susidomėjote pirtimis?
Mano gyvenimas nieko bendra su pirtimi neturėjo. Esu iš Klaipėdos, pagal profesiją – statybininkas. Daug metų teko dirbti įvairius darbus, gyvenau Šventojoje, vėliau Palangoje. Apie du dešimtmečius gaudydavau gintarą, jį apdirbdavau ir gamindavau įvairius juvelyrinius gaminius.
Meilė pirčiai atsirado natūraliai, besidomint senosiomis lietuvių pagonių tradicijomis, tikėjimu, filosofija. Mane suintrigavo jų dievas Pirčiukas, gyvenantis pirtyje. Ir dabar „Atostogų parko“ pirtyje su juo kiekvieną kartą pasisveikinu, jam padėkoju už visa tai, kas gera, ir atsiprašau, jei netyčia susierzinu ar pradedu piktžodžiauti. Pirtyje – ne vieta blogoms emocijoms, pykčiui ir nepagarbiam elgesiui.
Kuo Jus žavi pagonybė ir ar vadinate save „užkietėjusiu“ pagonimi?
Tikrai nevadinu savęs pagonimi, esu atviras visoms religijoms, labai gražiai ir pagarbiai bendraujame su pranciškonų vienuoliais ir net kitų religijų atstovas. Mane pagonybė labiausiai ir sužavėjo savo paprastumu, tolerancija ir gamtos prigimčiai artima filosofija. Tikiu, kad nereikia eiti į bažnyčią ar pas kunigą, kad pasikalbėtum su Dievu. Jo buvimą galima jausti tiesiog ramiai vaikštinėjant pajūriu, įsiklausant vėjo ošimo ar net grojant dambreliu.
Esu prijaučiantis pagonybei, nešioju saulės amuletą, žiedą su žalčiu: jie simbolizuoja gyvybę, kuriančią energiją ir šeimos vertybes. Visa tai ir man labai svarbu.
Teko pastebėti, kad turite įdomų muzikinį instrumentą – koks tai instrumentas ir ar jis Jus lydi nuolat?
Tai dambrelis. Turiu kuklią 20-ties dambrelių kolekciją. Tarp jų yra gamintų pagal specialų užsakymą, puoštų įvairiais simboliais ar pagoniškais ženklais. Dambrelis mažas, telpa į kišenę, jį paprasta visur neštis su savimi. Būna, susierzinu, tai vietoje to, kad pulčiau ginčytis ar bambėti, išsitraukiu dambrelį, pagroju, ir tampa ramiau.
Man patinka dambrelio sukeliama vibracija, kartais pagroju juo ir pirties programose. Muziką mėgstu nuo mokyklos laikų, esu baigęs muzikos mokyklą. Mėgstu ir mušamuosius, mažąsias kankles, labai patinka dūdelės. Jei mano draugai kur nors keliauja, visuomet jų prašau dovanų man parvežti dūdelę. Net nebežinau tikslaus skaičiaus, kiek jų turiu namuose.
Jūsų kolega pirtininkas Jonas išdavė, kad Jūsų gamintas gintaro kryžius nukeliavo popiežiui. Tiesa tai ar melas?
(Juokiasi) Taip, tikra tiesa. Taip jau nutiko, kad mano gamintas natūralaus gintaro apie 15 cm aukščio pranciškonų kryžius nukeliavo kaip dovana popiežiui. Jį gaminau Šv. Pranciškaus onkologijos centro atstovų prašymu be jokio atlygio iš didelio vientiso gintaro gabalo. Neturėjau tinkamų įrankių ir buvo labai mažai laiko. Tikrai maniau, kad nesusidorosiu. Bet, matyt, taip buvo lemta – kai su meile ir tikėjimu darai savo darbą, viskas klojasi sėkmingai.
Esate šviesių minčių žmogus. Jūsų vedamų pirties programų metu skleidžiate žinias apie pirties kultūrą, tradicijas, ritualus ir naudą sveikatai. Ar buvo sunku įpratinti lankytojus prie minties apie kitokią pirtį?
Pirmuosius lankytojus šaukdavomės į pirties programas daužydami šaukštu į medinę lentą (juokiasi), bet tereikėjo savaitės ir žmonės vieni per kitus greitai sužinojo apie čia vedamas programas. Dabar savaitgaliais dažnai už pirties durų laukia nemaža eilė norinčių patekti pas mus. Supažindiname su vantų aromatais, mokome, kaip pirtyje galima panaudoti sveikatai naudingą druską, citriną ar kitus ingredientus, kaip teisingai atlikti vanojimą ir kaip mėgautis pirtimi sveikai, kad ir kūnas, ir dvasia pailsėtų. Žmonėms tai labai patinka, jie ištroškę kitokių įspūdžių, žinių ir bendrumo atmosferos – juk pirtyje visi esame lygūs.
Ypač smagu, kai matome nuolat grįžtančių lankytojų. Yra net keletas užsieniečių: vokiečių, rusų ir net vienas indų tautybės lankytojas, kurie grįžta net su dovanomis. Jie teigia, kad tokio pirties garo ir geros atmosferos niekur kitur nėra matę. Dėl tokių atsiliepimų tikrai verta dirbti.
Iš kur semiatės minčių ir žinių pirties programoms?
Nemažai mokėmės. Labai daug žinių semiamės iš kitų profesionalių pirtininkų, ieškome informacijos, įkvėpimo ir senuosiuose lietuviškų tradicijų aprašymuose. Stengiamės pamažu prikelti jas. Bet jokiu būdu neteigiame, kad mūsų pirtis pati „teisingiausia“ ar „tikriausia“. Nesiveliame į jokius ginčus apie tai, kaip turi atrodyti tikra pirtis, kokia pirtis geresnė ar blogesnė. Man labiausiai ir imponuoja tai, kad pirtyje visi lygūs, turime mokėti priimti visokius žmones ir visokias pirtis. Žmonės patys atsirenka, kas jiems patinka ir labiausiai tinka.
Rytais keliatės anksti, visą dieną praleidžiate didžiuliame karštyje, bendraujate su įvairiausiais – kartais net labai piktais – žmonėmis. Ar tai Jūsų nevargina?
Žinoma, pirtininko darbas yra tikrai nelengvas. Per dieną išgeriame po 6-8 litrus vandens ir beveik viską išprakaituojame. Kai žmonių būna labai daug, kartais jaučiamės kaip konvejeryje ir tas didžiulis žmonių kiekis tikrai, būna, vargina. Bet tie patys žmonės mane ir įkvepia. Kiekvieną kartą pradėdamas pirties programą įkvepiu, palieku visas nuoskaudas, nebegalvoju apie ateitį ir susikoncentruoju tik į tai, kas yra čia ir dabar – į tuos žmones, kurie atėjo pas mane. Ir kai jiems atiduodu tą dėmesį ir meilę, ji sugrįžta dvigubai.
Būna, atvažiuoja kokie „kieti“ vyrukai, ciniškai mesteli „Na, ką jūs čia dabar mums parodysit?“, o išeidami apsikabina ir sako „Na, diedai, jūs pavarot!“. Labai dažnai programas lankytojai palydi ovacijomis. Būna, prieina ir prisipažįsta, kad specialiai dėl mūsų kas savaitę atvažiuoja net iš Kauno. Tai geriausios akimirkos mano darbe.